Jobo 27

₂„Prisiekiu Dievu, atėmusiu man teisę,

Visagaliu, apkartinusiu man gyvenimą!

₃Kol dar turiu gyvastį

ir Dievo alsavimas mano šnervėse,

₄nekalbės mano lūpos netiesos,

neištars mano burna melo.

₅Jokiu būdu nelaikysiu jūsų teisiais;

kol mirsiu, neatsisakysiu savo nekaltumo.

₆Savo teisumą ginsiu ir to neatsisakysiu;

mano širdis iki gyvos galvos neprikiš man nieko.

₇Teištinka mano priešą nedorėlio likimas,

mano užpuoliką piktadario likimas!

₈Kokią viltį turi nedoras žmogus tą valandą,

kai Dievas pareikalauja jo gyvasties?

₉Ar išgirs Dievas jo šauksmą,

kai ištiks jį nelaimė?

₁₀Ar jis ras džiaugsmo Visagalyje

ir visada šauksis Dievo?

₁₁Pamokysiu jus apie Dievo galybę,

Visagalio užmojo neslėpsiu.

₁₂Štai visi jūs tai matėte,

tad kodėl tauškiate niekus?!

₁₃Tokia nedoro žmogaus dalis pas Dievą,

engėjų paveldas, gautas iš Visagalio:

₁₄nors jis turėtų daug sūnų, jie teks kalavijui,

o jo palikuonys niekada neturės užtektinai duonos.

₁₅Pergyvenusius jo vaikus palaidos maras,

o jų našlės neraudos dėl jų mirties.

₁₆Nors jis susikrautų sidabro kaip dulkių,

pasirūpintų stirtą drabužių,

₁₇nors jis ir apsirūpintų, juos nešios teisusis,

sidabrą dalys nekaltasis.

₁₈Namai, kuriuos jis stato, – kaip voratinklis,

kaip vynuogyno sargo statytoji būdelė.

₁₉Jis atsigula su turtais paskutinį kartą,

o kai atveria akis, jie jau dingę.

₂₀Siaubas ištinka jį kaip staigus potvynis;

naktį jį nupučia vėtra.

₂₁Rytų vėjas pakelia jį ir nuneša toli,

išplėšia jį iš buveinės.

₂₂Be pasigailėjimo puola,

nors jis dar bando galvotrūkčiais gelbėtis.

₂₃Jam bėgant, iš paniekos staugia,

nušvilpia jį iš savo buveinės.